Nepataisomas romantikas

Kai mylime – flirtuojame su beprotybe. Skaitydami šias autentiškas istorijas apie pavydą, ilgesį, nepatenkintas aistras  ir savitas meilės apraiškas, vargu, ar jose neatrasite ir savęs.

Meilei visi lygūs. Visi trokšta mylėti, visi įsimyli, visi yra meilę praradę ar patyrę už meilės slypintį  beprotybės gaivalą. Per ilgus savo darbo klinikinės psichologijos srityje metus dr. Frank Tallis gydė daug netipiškų pacientų, kurių gyvenimo istorijos gali būti vertinga pamoka mums visiems.

Knygoje „Nepataisomas romantikas ir kiti pasakojimai apie beprotybę ir aistrą“ tyrinėjamos ilgesio bei aistros priežastys ir pasekmės; pasitelkus naujausių mokslinių tyrimų duomenis aiškinamasi, kokie biologiniai ir psichologiniai mechanizmai įsuka mus į romantinius jausmus ir kuria emocinį prieraišumą. Tiesiai ir atvirai papasakoti F. Tallis memuarai parodo, kad galiausiai meilė ištrina ribas tarp to, kas mums atrodo norma ir kas – anomalija.

Dr. Frank Tallis – rašytojas, klinikinės psichologijos, neuromokslų specialistas, dėstantis Londono Psichiatrijos institute ir Karaliaus koledže. Jis yra daugiau nei trisdešimties mokslinių darbų, devynių knygų, išverstų į keturiolika kalbų, autorius.

 Dalinamės autoriaus įžvalgomis – kodėl viena iš dažniausių porų konfliktų priežasčių yra kylančios pavydo scenos ir kaip atskirti „sveiką“ pavydą nuo ekstremalaus, paremto neištikimybės iliuzijomis ar net psichiniais sutrikimais.

Nuo meilės iki neištikimybės iliuzijos

Dauguma dėl pavydo scenų konfliktuojančių porų gali pritaikyti sau bet kurią iš šių diagnostinių etikečių: Otelo sindromą, erotinio pavydo sindromą, liguistą pavydą, psichozės paveiktą pavydą, paranojinį pavydą, obsesinį pavydą ir kliedesinį pavydą. Dabar visus šiuos terminus pakeitė kliedesinis sutrikimas – pavydo rūšis, sukelianti patologinį pavydą ir glaudžiai susijusi su de Clérambault sindromu (dar vadinamu kliedesiniu sutrikimu: erotomanijos tipu).

De Clérambault sindromą apibūdinantis požymis yra meilės iliuzija, o štai kliedesinį sutrikimą apibūdinantis požymis yra neištikimybės iliuzija. Abiem būsenoms gydyti skiriami tie patys vaistai, tai parodo tokį pat smegenyse esančių cheminių junginių judėjimą. Gali rastis ir daugiau sutapimų, nes patologinis pavydas, kaip ir de Clérambault sindromas, siejamas su dešiniojo smegenų pusrutulio pažeidimais. Šios dvi būsenos turi ir elgsenos panašumo – abiejų tipų pacientai linkę persekioti, nors tai daro dėl visiškai kitokių priežasčių. De Clérambault sindromu sergantis pacientas taip elgiasi dėl to, kad negali susitaikyti su buvimu atskirai, o štai patologinis pavyduolis taip elgiasi šnipinėdamas, ir tie, ir tie ligoniai turi stiprią intuiciją, taigi gydymo rezultatai paprastai būna prasti.

Visgi yra manančių, kad nuotaikos sutrikimai, ypač svyruojančios nuotaikos sutrikimai, skatina kūrybiškumą. Pavyzdžiui, nuotaikos sutrikimų paplitimas tarp rašytojų daug dažnesnis nei tokio paties amžiaus, lyties ir išsilavinimo ne rašytojų. Nuotaikų kaita gali paskatinti optimaliai produktyvius mąstančiosios melancholijos ciklus, po kurių kyla viską apimanti energijos banga. Dirbtinis nuotaikos stabilizavimas pasitelkiant chemines priemones panaikintų šį efektą.

Kodėl žmonės pavydi?

Kai žmogų myli, lyg ir turėtum norėti, kad jis būtų laisvas ir laimingas. Tuomet kodėl žmonės pavydi? Juk tikroji meilė neturi jokių ribų, ji išlaisvina sielą – kilsteli mus virš įprastų apribojimų. Tačiau dažnai meilės deivė turi tvirtus pančius. Utopijos bendruomenės „laisvą meilę“ įtvirtino kaip vieną pagrindinių principų, bet iš esmės visos jos išnyko arba sužlugo dėl to, kad bendruomenės nariai grįžo prie monogamijos. Ten, kur poligamija yra leidžiama, tik nuo 5 iki 10 procentų vyrų nusprendžia turėti kelias žmonas. Internetas atvėrė komunikacijos kanalą jaunoms poroms, kurios nori išmėginti „atvirus“ santykius, tačiau daugelis jų pripažįsta, kad didžiausia kliūtis yra negalėjimas įveikti pavydo. Poros, kurios sugeba išlaikyti stabilius „atvirus“ santykius ir auginti vaikus, sudaro labai mažą visų gyventojų dalį. Kas kartą, kai socialiniai inžinieriai ar politiniai veikėjai bando pakeisti visuomenės struktūrą, šeimos institutas vis tiek išlieka. Mūsų poreikis privilegijuoti vienintelius, išimtinius santykius ir pavydžiai juos saugoti yra akivaizdžiai giliai įsišaknijęs.

Senųjų laikų visuomenėje klestintis kūdikis būdavo didžiulis tėviškos investicijos atlygis – jų genų išlikimas. Kalbant apie motinas, siekiant šio tikslo didžiausia grėsmė buvo šeimos išteklių išbarstymas, o tai būdavo labai tikėtina, kai jos partneris susiporuodavo su kita moteriškosios lyties atstove. Vyrams partnerės neištikimybės kaina buvo kur kas didesnė. Jis gali išeikvoti visus savo išteklius bandydamas atitolinti kito vyro genetinių galimybių perspektyvas. Pavydas yra pavojaus signalas, kuris suaktyvina apsauginius manevrus – konkurentų radaras. Atsižvelgiant į tai, kad vyrams neištikimybės kaina yra daug didesnė, vyrų seksualinis pavydas paprastai yra intensyvesnis, o tai paaiškina anksčiau pastebėtą lyčių nelygybę, susijusią su sutuoktinių žmogžudysčių statistika.

Baimė būti paliktam

Dažniausiai pavydo ištakos slypi vaikystėje patirtoje baimėje būti paliktam, pirminėje baimėje, nulemtoje evoliucinių mechanizmų ir sustiprintoje ankstyvojo pažinimo patirtimi. Galiausiai ši baimė būti paliktam sudaro sąlygas vystytis psichinei ligai. Bet ką reiškia, būti psichologiškai pažeidžiamam? Daug lengviau galvoti apie fizinį pažeidžiamumą, silpnybes, kurios aiškinamos vitaminų trūkumu ar trapiais kaulais. Tačiau koks yra psichologinis to atitikmuo? Kaip atrodo psichologinio pažeidžiamumo priežastys?

Schemos daro poveikį žemiau suvokimo ribos. Aktyvintos ikiverbalinės schemos atkuria galingas ir primityvias ankstyvosios vaikystės emocijas. Trigeris, pavyzdžiui, pavydas, gali aktyvinti palikimo baimę, ir pažeidžiamą asmenį apims siaubingas vienatvės jausmas. Tai vyksta automatiškai, su labai menku kognityviniu tarpininkavimu. Pagrindinis psichoterapijos uždavinys – supažindinti pažeidžiamą asmenį su jos ar jo schemomis ir pakeisti jas, koreguojant netinkamas prielaidas ir kenksmingus esminius įsitikinimus. Gydomieji santykiai, kurie dažnai reikalauja, kad gydytojas elgtųsi kaip pakaitinis tėvas, gali būti labai svarbūs pokyčių katalizatoriai ikiverbaliniame lygmenyje. Tačiau tokie pokyčiai yra labai sunkiai pasiekiami ir dažniausiai reikalauja ilgalaikio tiek terapeuto, tiek paciento atsidavimo.

Palikimo schema aktyvinama beveik išimtinai būtent puoselėjant intymius santykius. Neutralios partnerio pastabos ir elgesys yra neteisingai ar negatyviai interpretuojami ir paveiktas asmuo pernelyg aršiai sureaguoja. Po panikos ir didžiulio susijaudinimo apima atsiskyrimo ir pasitraukimo būsenos, kurios taip pat gali pasitarnauti kaip priemonė partneriui nubausti.

Nuo ekstremalaus pavydo iki obsesinio kompulsinio sutrikimo (OKS)

Dažnai pavydi antroji pusė ieško išdavystės, kurios tiesiog nebuvo, ženklų. Ir visai nesvarbu, kiek kartų mylimas žmogus bando įtikinti, kad yra nekaltas, ji vis tiek toliau, lyg teismo medicinos ekspertė, gali nesustoti ieškoti savo įsivaizduojamo konkurento(-ės) egzistavimą patvirtinančių įrodymų. Kai kuriais ekstremalaus pavydo atvejais pavydo apimtas individas ir toliau klausinėja, stebi ir tikrina, net kai sutuoktinis jau būna prisipažinęs, kad buvo neištikimas. Tai rodo, kad egzistuoja neurologinis „jungiklis“, kuris užstringa. Esant tokioms aplinkybėms, pavydas primena obsesinį kompulsinį sutrikimą (OKS), būseną, kai įkyrios mintys sukelia nerimą ir diskomfortą, kuriuos individas bando sumažinti atlikdamas tam tikrus ritualus. Šie ritualai yra įpareigojantys ir siejami su stipriu potraukiu, kuriam sunku pasipriešinti.

Efektyvus OKS gydymas yra stimuliacijos ir atsako į stimulą prevencija. Individo prašoma toleruoti diskomfortą tokiose situacijose, kurios sukelia jam nerimą, ir atsispirti norui atlikti įprastus veiksmus. Moksliniai tyrimai parodė, kad ši „elgesio terapijos“ forma sumažina aktyvumą tam tikrose smegenų dalyse, pavyzdžiui, smegenų pamato branduolyje ir tarpinių smegenų gumbure. Šie smegenų veiklos pakitimai yra beveik identiški tiems, kurių pastebima, kai OKS sergantys asmenys vartoja vaistus. Neįtikėtina, bet su psichopatologija siejamos anomalijos gali būti ištaisomos pasitelkiant valią. Daugumai OKS sergančių pacientų, gydytų stimuliacijos ir atsako į stimulą prevencijos metodu, vėliau kyla mažiau įkyrių minčių, jie patiria mažiau streso ir jaučia silpnesnį norą atlikti įprastus ritualus.